PlayStation, kurio niekada negavau atgal
Vaikystėje turėjau planą: parduoti savo PlayStation 3 ir prisidėjęs nusipirkti naujesnę konsolę. Įkėliau skelbimą į vieną seniausių Lietuvos skelbimų portalų ir laukiau.
Atsirado „pirkėjas“. Susirašinėjome, viskas atrodė gerai — o tada jis įtikino vaiką išsiųsti konsolę pirmam. Išsiunčiau. Pinigai niekada neatėjo. Praradau ir konsolę, ir svajonę, dėl kurios ją pardavinėjau.
Labiausiai įstrigo ne pati netektis, o bejėgiškumas: nebuvo kur kreiptis, nebuvo kas padėtų. Portalas tiesiog gyveno toliau, o sukčius — taip pat.
Ta pati schema, nauja karta
Praėjo daug metų. Neseniai mano mergina pirko iPhone per Facebook — atrodė patikimas žmogus, gera kaina. Sumokėjo. Telefonas niekada neatkeliavo.
Žiūrėjau į tą pačią situaciją iš šalies: tas pats bejėgiškumas, tik po dvidešimties metų ir kitoje platformoje. Niekas iš esmės nepasikeitė — žmonės Lietuvoje vis dar prekiauja tarpusavyje be jokios apsaugos.
Tada nusprendžiau: gana. Jei saugios prekyvietės nėra — ją reikia pastatyti.
Todėl Selio veikia kitaip
Pinigai — saugykloje
Pirkėjo mokėjimas niekada nekeliauja tiesiai pardavėjui. Jis laukia, kol prekė realiai pasieks pirkėją. Mano PS3 istorija Selio sistemoje būtų neįmanoma.
Atsiliepimai — tik už tikrus pirkimus
Įvertinti gali tik tas, kuris tikrai pirko: vienas užsakymas, vienas atsiliepimas. Pardavėjų ženkleliai skaičiuojami iš tikrų užsakymų, jų nenusipirksi.
Siuntos — sekamos
Paštomatas vietoj susitikimo aikštelėje, sekimas vietoj „patikėk manimi“. Abi pusės mato kiekvieną žingsnį.
Negaliu grąžinti savo PlayStation ar merginos pinigų. Bet galiu pasirūpinti, kad kitam vaikui, parduodančiam savo konsolę, tai tiesiog negalėtų nutikti.
— Selio įkūrėjas